Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra 2018.04.26 20:00



Atsakyti į temą  [ 7 pranešimai(ų) ] 
 Skanėstai: skatinimas ar papirkinėjimas 
Autorius Žinutė
Narys
Narys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2004.12.24 03:00
Pranešimai: 745
Miestas: Vilnius
Standartinė Skanėstai: skatinimas ar papirkinėjimas
Perskaičiau įdomų straipsniuką apie skatinimą viename vokiečių leidinyje. Paverčiau į žmonių kalbą, skaitykit, jeigu bus įdomu :wink: Verčiau ne viską (apie biglius rašė :lol: ). Ir dar: autorės nuomonė - ne mano pačios nuomonė :wink:

Sabine Winkler, „Skatinimas ar papirkinėjimas?", žurnalas DER HUND, Nr. 12/ 2001

„Mano šuo turi paklusti dėl manęs, o ne dėl skanėsto“

Jeigu taip galvojate, užduokite sau klausimą: kodėl gi jūsų šuo turėtų nedelsdamas atlėkti pas jus, kai tik jį pašaukiate, arba lietuje daryti pratimus „gulėt“, „stot“, jeigu jam daug smagiau žaisti su kitais šunimis arba uostinėti aplinkui? Negi iš meilės arba dėkingumo jums, arba dėl to, kad jūs jam tokie geri? Sveiki nusileidę ant žemės. Jūsų šuo yra gyvūnas, ir todėl sąvokos „pareigos jausmas“, „dėkingumas“ ir panašiai jam nieko nereiškia. Jis neatsisakys daugelio savo poreikių ir nenustos elgtis pagal savo prigimtį vien dėl to, kad jis jus „myli“. Tokie santykiai net žmonių tarpe ilgai netvertų. Tarp mūsų kalbant, ar jūs kasdien eitumėt į darbą, jeigu jums nemokėtų algos, vien todėl, kad jūsų bosas – toks malonus žmogus. Na jau.

Tiesa yra ta, kad šuo žino tik dvi priežastis paklusti: arba jis tai daro, nes žino, kad išvengs nemalonumų, arba todėl, kad jis viliasi už tai gauti ką nors naudinga. Faktiškai šunų augintojai, kurie mano, kad galima apsieiti ir be skanėstų (arba kito atlygio, pavyzdžiui, žaidimų), dirba su šunimis, naudodami palyginus daug prievartos ir spaudimo, dažnai to patys nesuvokdami. Pavyzdžiui, vieno seminaro metu viena dalyvė primygtinai tvirtino, esą jos šunys nemėgsta nei skanėstų, nei žaislų. Bet kam jų reikia – šunys viską vis vien darą tik dėl jos. Tačiau ji skundžiasi, kad šuo užsispyręs ir pasivaikščiojimų metu vis atsilieka. Stebėjimai parodė, kad ji smarkiai komanduoja, dažnai trūkteli už pavadėlio ir labai greitai praranda kantrybę. Taigi ji dirba iš esmės vien prievartos ir spaudimo pagalba. Šuo stresuoja, yra nelinksmas ir prislėgtas. Seminaro vedėja paprašė šio šuns, kad galėtų parodyti vieną pratimą. Kaip motyvaciją ji jam pasiūlo įprastinį skanėstą, skirtą šunims ir parduodamą bet kurioje gyvūnėlių parduotuvėje, kurį šuo susižavėjęs priima. Ir jis dirba žvaliai, atidžiai ir džiaugsmingai su dresuotoja.

„Skanėstų man nereikia. Mano šuniui pakanka paglostymo ir pagyrimo“

Bet ar tikrai? Tuomet jums, matyt, labai pasisekė, kad jūsų šuo toks neįprastai lengvai pasiduodantis auklėjimui, nes glostymas yra tikrai patrauklus atlygis tik vienetams šunų. Atidžiau pasižiūrėkite, kaip reaguoja jaunutis šuniukas, kai jis pašaukiamas ir atėjęs paglostomas, jį pagiriant: jis žiūri kaip keturiolikmetis, kuriam teta, sakydama „na ir užaugai“ pavelia plaukus. Šuniukas pasielgia visai kaip toks keturiolikmetis: jis stengiasi kuo greičiau pasprukti. Taigi žmogus tiki, kad jis pagyrė savo šuniuką, tačiau šis veikiau susierzina nei nudžiunga, nors tas pats šuniukas leidžiasi visas nuglostomas vakarais, kai kartu žiūrite televizorių. Vėlgi, žmonės, kurie galvoja, kad šuniui kaip atlygio pakanka paglostymo, taip pat dažniausiai dirba, naudodami gan daug prievartos ir spaudimo, patys to gerai nesuvokdami.

Tas pats ir su pagyrimais balsu. Net jeigu šuo tikrai mėgsta, kad su juo maloniai kalbama arba „kvykiama“ paaukštintu balsu, vien kaip „premija“ už paklusnumą ir komandų atlikimą jam to paprastai nepakanka. Pagyrimas auklėjimo atžvilgiu atlieka pagrinde dvi funkcijas: arba šuo išmoksta, kad pagyrimas balsu praneša apie tikrąjį atlygį, t.y. maistą, žaidimus, smagų padūkimą su savo šeimininku ir panašiai, arba jis žino iš patirties, kad dabar jam nereikia bijoti būti nubaustam tuo momentu, kai jis giriamas, ir todėl jis „džiaugiasi“. Pastarasis atvejis pasitaiko dažniausiai tuomet, kai šeimininkas iš atlygio nemato naudos.

„Skanėstų man nereikia, nes mano šuo paklūsta todėl, kad aš esu bosas“

Puiku, jeigu tokiu būdu susikalbate su savo šunimi... Tačiau supraskite: tai, ko jūs norite iš savo šuns, dažniausiai neturi jokių sąlyčio taškų su rangų pasiskirstymu gaujoje. Alfa-vilkas gi niekuomet neuždraustų savo „pavaldiniams“ medžioti arba voliotis išmatose. Jis iš jų taip pat nereikalautų, staiga sustoti arba eiti tiksliai koja kojon su juo. Todėl bandymai kildinti paklusnumą dirbtinėms komandoms „sėdet“ arba „pas mane“ iš rangų pasiskirstymo tarp žmogaus ir šuns yra labai abejotino pagrįstumo. Šuniui tikrai neatrodo, kad jis paklūsta tokioms komandoms, kadangi jūs esate alfa-gyvūnas, tačiau jis paklūsta, nes jis žino, kad priešingu atveju teks pajusti „spaudimą“. Išsilaisvinus nuo ideologinės naštos, praktikoje nuostata „mano šuo paklūsta, nes dominuoju aš“ vėlgi reiškia iš esmės tai, kad šuo yra auklėjamas ir auginamas, naudojant prievartą, bausmę ir neigiamų pojūčių sustiprinimą. Apie tai reikėtų nepamiršti.

„Skanėstai – tai papirkinėjimas, bet žaidimas – tinkamas atlygis“

Tai įdomus išankstinio nusistatymo, kad šuns auklėjimas, naudojant skanėstus, korumpuoja santykius tarp šuns ir šeimininko, variantas. Įdomiausia tai, kad žmonės, kurie taip galvoja, paprastai augina tokias šunų veisles, kurių atstovai turi labai stiprų žaidimo ir medžioklės instinktą... Nors ir yra techninių skirtumų patogumo atžvilgiu (maistas paprastai lengviau prieinamas nei žaidimai), tačiau ir tikrųjų nesvarbu, kas laikoma atlygiu. Svarbiausia, kad tai yra būtent tai, kas šuniui tuo momentu tikrai labai patiktų, nes priešingu atveju tai nėra tikrasis atlygis, ir todėl jis gali būti neefektyvus. Gerai, jeigu turite šunį, kuris labai mėgsta žaisti arba jį galima labai lengvai tuo sudominti. Tačiau ne visi šunys ir šeimininkai yra vienodo kirpimo. Jeigu turite šunį, kuris mėgsta pavalgyti, tai taip pat gera išeitis. Ir kodėl gi turėtume atsisakyti svarbiausios motyvavimo priemonės gyvenime, treniruodami gyvūną, ir duoti jam „nemokamai“ maisto, vietoje to, kad galėtume jį panaudoti naudinga linkme? Šiais laikais įvairiausi gyvūnai sėkmingai mokomi visokiausių užduočių, naudojant maistą kaip atlygį. Kodėl gi šunims toks metodas turėtų netikti?

„Mano šuo skanėstų nemėgsta“

Tai būtų, žinoma, geras argumentas. Tačiau 95 proc. tokių atvejų iš tikrųjų reiškia „aš nenoriu naudoti skanėstų“, nes šunys dažniausiai labai susidomėję priima visai paprastus skanėstus. Tačiau galbūt jų šeimininkai iki šiol kaip skanėstus naudojo kasdieninį sausą maistą, kuris gal netgi stovi dubenyje namie per visą dieną. Nenuostabu, kad tokie skanėstai nepatrauklūs. Kol nebus išbandyta, pavyzdžiui, džiovinta žuvis, sūris arba vištiena, o kartais net praleistas vienas dienos maitinimo seansas, negalima teigti, kad šuns nedomina skanėstai. Daugelis šunų, kuriems iš pradžių reikia ypatingų skanėstų, jau per kelias savaites gali pereiti prie įprastinių skanumynų. Pradinis nesidomėjimas skanėstais dažnai yra susijęs su tuo, kad šuo stresuoja arba dar neišmoko susikaupti ir užsidirbti maistą. Jeigu situacija pagerėja mokymų eigoje, skanėstus galima pakeisti paprastesniais.

„Aš negaliu naudoti maisto, nes mano šuo labai susijaudina ir nieko daugiau nedaro, kaip tik kaulija kąsnelio“

Iš tikrųjų kartais motyvacijos gali būti per daug. Viename iš mano seminarų vieną vakarą gerai išauklėtam bigliui visiškai nepavyko atlikti komandas. Jis tik sekundėlė ramiai priguldavo, bet tada pradėdavo loti arba pašokdavo ir atlikdavo visą seriją įvairiausių komandų net neprašomas. Paklaususi sužinojau, kad šeimininkas kaip skanėstus naudojo dešrą, o šuo buvo visą dieną neėdęs. Todėl jis buvo toks išbadėjęs, kad net nebesulaukdavo savo atlygio ir bandydavo paspartinti reikalus. Tokiu atveju geriau būtų buvę pašerti šunį prieš pamokas, arba vietoje dešros naudoti skrebučius. Tačiau toks persistengimas yra menka bėda. Motyvaciją galima šiek tiek sumažinti, tačiau jeigu šunys yra tokie aktyvūs, šeimininkui reikėtų pačiam būti labai nuosekliam ir apdovanoti šunį tiktai už tai, kad buvo atlikta teisingai bei davus komandą. Iš tikrųjų gi puiku, kai šunis taip paprasta motyvuoti.

Tačiau iš pradžių nekontroliuojamas elgesys dažnai susijęs su tuo, kad šuo, kuris prieš tai niekuomet negaudavo maisto už paklusnumą, dar visai nesupranta, kad jis savo (teigiamu) elgesiu gali užsidirbti taip trokštamų skanėstų. Galbūt iki šiol jis gyveno tikėdamas, kad jis gali jus papirkti grūsdamasis, šokinėdamas, mielai į jus žiūrėdamas ir pan., arba žmonės dalindavo skanėstus pagal nuotaiką, nepriklausomai nuo šuns elgesio. Kad šuo greičiau suvoktų tikrąsias sąsajas, galima naudotis pratimais, kurie tikrai padeda, ir kurių metu maistas laikomas pasiekiamoje vietoje, tačiau šuo pirmiausia turi kažką padaryti be tiesioginio kontakto su skanėstu, kad jį užsitarnautų. Galima, pavyzdžiui, laikyti skanėstą rankoje taip, kad jis būtų puikiai matomas, tačiau duoti jį šuniui tik tuomet, kai jis nosimi paliečia kitą ranką, kurioje nėra skanėsto. Jeigu jis bando pasiimti skanėstą iš karto, reikia paprasčiausiai sugniaužti delną ir neduoti. Žinoma, taip pat yra svarbu nuosekliai nieko neduoti šuniui, kai jis kaulyja ir pasidaro ypatingai įkyrus, arba pradžioje net bando paprasčiausiai pasigriebti skanėstą. Kai jūsų šuo supras taisykles (dažniausia tai įvyksta labai greitai), jis paklus taip pat uoliai kaip prieš tai kaulijo maisto ir nebebandys brautis į jūsų kišenę.

Be to, labai rekomenduojama naudoti taip vadinamą „užpildomąjį“ signalą, pavyzdžiui, „klikerį“ arba trumpą aiškų žodį, tokį kaip „geras!“, „puikiai!“, kuriuo kaskart paskelbiama apie tai, kad tuoj bus duotas skanėstas. Tai yra, tuo momentu, kai šuo kažką daro, kuo jūsų manymu jis užsitarnauja skanėstą, ištarkite „geras“, ir tik po to (tačiau kaip įmanoma greičiau po to) duokite jam skanėstą. Tokiu būdu žodis „geras“ užpildo laiko tarpą tarp „pagirtino momento“ ir faktiško atlygio davimo (kas dažnai įvyksta netiksliai tuo teisingu momentu) ir padeda šuniui suprasti, už ką tiksliai jis gauna skanėstą.

„Tačiau tada šuo paklus tik tol, kol aš rankoje arba kišenėje turėsiu maisto“

Taip gali lengvai atsitikti, kai maistas per dažnai arba per ilgai naudojamas kaip skanėstas. Juk šuo ne daug teišmoko dėl to, kad jam prieš nosį – skanėstai, nebent tik sekti paskui skanėstą. Šuniui tai du skirtingai dalykai – sekti paskui, kai skanėstas rankoje, arba kai ji tuščia. Šuo turi išmokti deramai elgtis, pereinant prie skatinimo ne skanėstais, ir kol neišmoksta, tol dar negalima sakyti, kad jis jau išauklėtas. Tačiau daugeliui šunų augintojų tai nesuprantama. Iš pradžių jie vedasi šunį su skanėstu rankoje, mokindami tinkamai vaikščioti greta. Po kurio laiko jie mano, kad šuo jau žino, ką reiškia „greta“, ir staiga nutraukia skanėstų dalybas, o tuomet paprastai nusivilia, nes jų šuo staiga visai arba beveik nebeklauso. Taip susiformuoja klaidinga nuomonė, kad dresuojant šunį skanėstų pagalba galima pasiekti tik patenkinamų, bet ne puikių rezultatų.

Didžiausia problema, kai nutraukiamas skanėstų kaip skatinimo priemonės naudojimas, yra ne tiek šuns, kiek šeimininko: būtent šeimininkas turi susidoroti su faktu, kad jo šuo staiga taip gerai nebedirba. Vietoje to, kad eitų prisispaudęs prie kojos kaip anksčiau, kai rankoje matydavosi skanėstas, nuo kurio šuo nosies negalėdavo patraukti, dabar, kai ranka tuščia, jis eina greta toliau atsitraukęs ir nebe toks atidus. Jis susierzinęs, nes staiga pasikeitė sąlygos, ir abejoja, ar jam vis dar apsimoka šis žaidimukas. Todėl jam kurį laiką būtinai reikia duoti skanėstų kaip paskatinimą (tačiau jau iš kišenės), net jeigu šuo elgiasi šiek tiek prasčiau. Be to, mažinant skanėstus, padeda aukščiau aprašytas pereinamųjų signalų ir pratimų naudojimas, kai skanėstai padedami ant kėdės gerai matomoje vietoje, tačiau prieš gaunant vieną skanėstą, šuo turi atlikti vieną komandą. Taip jis išmoks, kad nesvarbu, kur yra skanėstai, ir kad jis jų negauna vien dėl to, kad mes juo netyčia randame kišenėje arba nešamės rankoje, o dėl to, kad jis kažką gerai padarė. Ir tik išmokius šito dalyko galima normaliai dirbti su skanėstais kaip skatinimo priemone.

„Negaliu gi aš amžinai vaikščioti su dešra kišenėje“ arba „Nenoriu prasidėti su skanėstais, nes paskui visuomet turėsiu juos dalinti“

Klausykit. Ar tikrai būtų taip sunku be raktų nuo namų ir pavadėlio prisiminti įsimesti keletą skanėstų, išvedant šunį į lauką? Juk aišku, kad nereikia amžinai nešiotis dešros. Manau, kad už tokio atsikalbinėjimo slypi susirūpinimas, kad šuo paskui net nebeduos „labas“, jeigu negaus ko nors už tai, arba reikalaus vis daugiau ir daugiau. Įdomu, bet niekuomet nesu sutikusi nė vieno žmogaus, kuris pasakytų: „Nenoriu prasidėti su pavadėlio tampymu, nes paskui visuomet turėsiu tampyti ir tampyti“. Bet būtent taip atsitinka. Nes motyvacija – ar ji būtų teigiama, ar neigiama – iš tikrųjų turi būti atnaujinama visą šuns gyvenimą. Beje, lygiai tas pats ir su žmonėmis. Kaip jūs sureaguotumėt, jeigu jūsų naujas viršininkas pasakytų: „Na, matau, seniai čia dirbate, įsigyvenote, tai aš dabar sustabdysiu algos mokėjimą. Ką? Jūs norite ir toliau gauti algą? Bet juk jau tris mėnesius aš jums mokėjau algą, tai gal jau užteks?“

Tačiau nuostabiausia yra tai, kad sumažinus atlygį šunims jų paklusnumas ne tik kad nepablogės. Jį galima bus dar ir pagerinti. Tačiau ir čia galioja taisyklė: reikia žinoti, kaip. Kai šuo mokomas ko nors naujo, svarbu ir teisinga iš pradžių duoti jam skanėstų kaskart, kai jis teisingai atlieka savo užduotį, kadangi taip jis greičiausiai suvokia sąsają („jeigu aš padarau x, gaunu y“). Kai tik tai pavyksta (esant palankioms sąlygoms arba atliekant paprastas komandas, tokias kaip „sėdėt“, tai tetrunka kelias dienas), tuomet galima ir reikėtų pradėti kartais tik pagirti ir nebeduoti skanėsto. Į tokį nusivylimą kai kurie šunys gali sureaguoti labai liūdnai ir prarasti motyvaciją (su tokiais reikia elgtis ypatingai atsargiai, mažinant skanėstų kiekį iki nulio), tačiau kiti dirba dar atkakliau pagal moto: „Nebesuprantu: visada geriau išeidavo. Dar kartą pabandysiu“.

Pagaliau gi atlygio sumažinimas yra perėjimas prie atlygio pagal loterijos principą, nes tokiu būdu šuo išmoktus dalykus ypač gerai įsimena. Geriausias pavyzdys – maisto kaulijimas prie stalo. Jeigu iš pradžių šeimininkai leidžiasi terorizuojami prie stalo, tačiau vėliau nusprendžia šunį nuosekliai atpratinti, jis per kelias dienas supras, kame reikalas, ir eis šalin nuo stalo. Tačiau jeigu tik kas nors elgsis nenuosekliai ir vėl jam ką nors duos nuo stalo, kaulijimas gali įgauti tokią atkaklią formą, kad šuo valandų valandas galės sėdėti prie stalo, net jeigu nieko taip ir negaus.

Bandymai su žiurkėmis parodė, kad gyvūnai daug geriau „dirba“, kai jie tik kas keturiasdešimtą kartą gauna atlygį už tam tikrą veiklą, nei kaskart atlikę užduotį. Tačiau tai įmanoma tik pamažu ir sistemiškai mažinant atlygio dažnumą, tačiau ne taip, kad keletą savaičių gyvūnas skanėstą gauna kas kartą, o paskui staiga visai nieko nebegauna. Svarbu įsiminti, kad gyvūnui turi atrodyti, kad atlygis jiems tenka atsitiktinai. Jeigu jūsų šuo vien iš to, ar jūs kišate ranką į kišenę prieš jį kviesdami pas save, ar ne, supranta, ar gaus kąsnelį atlėkęs pagal komandą, tai jau ne loterija, o išskaičiavimas.

Ir kada gi skanėstas yra tikras kyšis? Tuomet, kai jūs duodate skanėstą savo šuniui dar prieš tai, kai jis padaro, ko iš jo reikalaujate, arba netgi tuomet, kai jis nepakluso komandai, tačiau vis vien gauna skanėstą su viltimi, kad visgi paklus. „Te tau skanėstą, bet dabar būk gerutis“ – tokie pasakymai šuns tikrai neveikia, nes tokiu būdu jūs faktiškai apdovanojate jį už nepaklusnumą arba delsimą.

Taisyklės, kaip teisingai naudoti skanėstus

Jūs turėtumėte:

* skanėstus išminusuoti iš dienos maisto porcijų;
* išmokyti šunį skanėstą paimti iš rankos švelniai;
* nuosekliai ignoruoti kaulijimą ir įkyrų elgesį;
* skanėstų ilgai nenaudoti kaip skatinimo priemonės;
* duoti skanėstų netaupant iš pradžių, kai mokomasi naujų dalykų, o vėliau palaipsniui mažinti kiekį ir dažnumą;
* pranešti apie skanėsto davimą kokiu nors signalu („klikerio“ signalu, pagyrimu).

Skanėstai turėtų būti:

* labai patrauklūs;
* kaip galima mažesni;
* veikiau minkšti nei kieti;
* kaitaliojami, kad nenusibostų.

Paveikslėlis

_________________
http://buldogai-mopsai.lt


2008.02.27 15:56
Aprašymas WWW
Narys
Narys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2003.12.23 03:00
Pranešimai: 2485
Miestas: Vilnius
Standartinė 
Ačiū, kad nepatingėjai tiek daug versti ir spausdinti :)

_________________
Pirkdamas šuniuką be dokumentų, remi žmogų, kuris arba nežino, ką daro arba jam nerūpi tai, ką jis daro.
Įrašyk savo buldogą į duomenų bazę: http://sites.google.com/site/albionoste ... omenu-baze


2008.02.27 17:00
Aprašymas WWW
Narys
Narys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2004.12.24 03:00
Pranešimai: 745
Miestas: Vilnius
Standartinė 
Kad tik mačytų :lol:

_________________
http://buldogai-mopsai.lt


2008.02.27 17:01
Aprašymas WWW
Narys
Narys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2008.02.07 11:25
Pranešimai: 137
Miestas: Vilnius
Standartinė 
Mačijo mačijo bent jau man :D Kaip tik paskutiniu metu vis susimąstydavau apie skanukų naudojimo dažnumą, poveikį ir pan. Tad didelis dėkui už informatyvų straipsnį :)


2008.02.27 17:10
Aprašymas
Narys
Narys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2004.12.24 03:00
Pranešimai: 745
Miestas: Vilnius
Standartinė 
Skanukas :D Labai gražiai pasakėt :wink:

_________________
http://buldogai-mopsai.lt


2008.02.27 17:15
Aprašymas WWW
Narys
Narys

Užsiregistravo: 2007.12.28 15:22
Pranešimai: 975
Miestas: Kaunas
Standartinė 
aciu uz nuostabu straipsni

_________________
mylim kukuliukus


2008.02.27 20:00
Aprašymas
Narys
Narys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2004.12.27 03:00
Pranešimai: 103
Standartinė 
Aciu uz vertima, idomu buvo paskaityt. Man patiko kaip viena dalmantino savininke pavadino dekoratyvinius sunis "pilvadirbiai". Musiske oi kokia gerute vos tik pamaciusi kad i kisene sausainiuku isidejau :) Eina salia nosi uzrietus :) O jei zino kad nieko neturi, tai sauk nesaukes, binzena savais keliais :D


2008.02.28 09:51
Aprašymas
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Atsakyti į temą   [ 7 pranešimai(ų) ] 

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Designed by STSoftware for PTF.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007