Daug džiaugsmo, išdaigų ir šiaip visokių malonių dalykų nutiko per mūsų buvimo kartu su Nike laiką. Mano pirmos parodos, pirmi šuniukai... Labai daug stiprių emocijų... Ir labai sunku dabar matyti, kaip kasdien vis silpnėja. Kažkaip nelinkę mes kalbėtis, kaip išgyvenam savo šuns senatvę. Žinom, kad jų gyvenimas bus trumpesnis, kad teks atsisveikinti, bet forumuose ar facebook'e dažnai tik pasirodo žinutė "netekau", "nebėra"... Kaip būnat tam tarpsnyje, kai jau matai, jog neišvengiamai artėja atsisveikinimas?