Nelabai buvo laiko fotografuotis, nes visi labai norėjom pagniaužyti..
Na pasitenkinsime ir tokiomis, o po to darysim rimtą fotosesiją.





Žinoma ne pats maloniausias vaizdas- kojos už mažylės, bet pasistenkite dėmesio nekreipti...
Štai tiek šiandien...

Vaje aš įsivaizduoju kaip jums ten dabar smagu, ima baltas pavydas, ar praleidau nežinau tai koks mažylės vardas? Dar kartą didžiuliai sveikinimai, o kaip mažylė jaučiasi dabar jau savo namuose?

Papasakosiu apie mano susidarytą įspūdį apie mažylę Carol (Mes ją vadinam Keril)... (P.S. Šioks toks panašumas tarp manęs ir jos, aš vardu Karolina... )
Taigi, mažytė keliaudama mašinoje, ant rankų buvo labai rami. Nei jai rūpėjo kas ją laiko, nei jai rūpėjo kas aplink darosi... Už dvidešimties minučių ji ieškojo kaip įsitaisyti. Gana drąsiai, sakyčiau...
Namuose šuniukas elgėsi svetimai. Iš pradžių pripratinau ją prie savo kambario, kad žinotų savo vietą... Tada po poros valandų, mes ją varginome greta visos šeimos virtuvėje. Nenešiojau jos, kvietėm taip, kad atėjo. Nuotraukas matote, ką mes ten veikėme.
Yra ganėtinai nerangi, bet kaip matau, Keril tai nemaišo.
Miegoti nuėjome vidunaktį.O kadangi dar guolio nenusipirkome, (nebuvo kada) tai bandžiau jai visur kaišioti mano sukurtą gultelį. Buvo labai įdomu: Ji sėdi ir žiūri į mane tokiomis akimis, kad atrodo, jog tuoj pasakys "ką tu iš manęs čia nori padaryti?". Taip ir buvo. Kai pradėjau kloti lovą, pradėjo viauksėti ant viso namo. Aš nejučiom padariau vilko nasrus su žodžiais "negalima" o ji pamanė, kad aš juokais. Pradėjo kramtyti pirštus. Na aš stipresnių emocijų sukėliau truputį padidindama toną, tai mažylė pažiūrėjo ir įsiraitė į vietą. Naktį knarkė priklausomai nuo jos miegojimo pozos. Girdėjau kaip traškėjo po puodus vidury nakties, bet manęs samoningai nežadino. Labai ja didžiavausi.
Šiandien porą kartelių buvom lauke. Turbūt jai esu tuščia vieta, nes jai rūpėjo tik krūmeliai ir mūsų senbuvis sėdintis voljere. O kai reikėjo eiti namo tikrai rodė savo nepriklausomybę. Teko nešt.
Dabar ji kažkokia nuliūdusi ir neranda užsiėmimų ką veikti. O mūsų butas gana didelis ir erdvus, ji kaip mažytė peteliškė laksto, nežino kur. Dabar atsigulė ir miega jau valandą. Na ji gyveno su savo broliais ir seserim lauke, sode, išleidžiama kada nori, o čia še tau... Jaučiuosi mažylę nuskriaudusi, bet dar tikiuosi, kad prisitaikys.
Beje, iškilo problema. Gavau kvietimą iš skautų sąjungos, kad keliaučiau dešimties dienų žygyje per Lietuvą. Tai labai didelis įvykis, bet kur man mažylę dėti? Noriu su ja pasilikti, bet tas žygis mano ateities klausimas. Tėvai dirba. Žinau, kad šiam reikalui pasakoti ne vieta, bet gal turite minčių?

Na musu Grantukas kai parsivezeme irgi nebuvo geriausios nuotaikos bet greitai apsiprato tai manau ir Keril greit pritaps... O del palikimo tai net nezainau

Ir nesivarginai tiek skaityt.
Na taip, stengiuosi kiekvieną minutę, kad jai būtų čia gera. Kartais reikia labai paplušėti su ja žaidžiant, nes būna, kad sėdi ir nė krust. Nieko nenori suprasti.

Na man nesunku paskaityt ir paciam idomu O siaip tai kad ji pritaps tai galite buti garantuota jai tik reikia siektiek laiko ir padraugauti su kitais suniukais manau

Musu Tekila tai visa savaite bijojo i virtuve eiti, nuosavam gyvenam tai isplanavimas toks, kad reikiapereit koridoriu ir papulti i virtuve, budavo zaidziam zaidziam, isiduksta, tik as per slenksti perlipu, ji atsiseda ir ziuri i mane, visi zaidimai isgaruoja, dabar jau nieko, viskas gerai, varineja sau po visus namus, pripras ir jusiske Keril (grazus vardas)

O mūsų tai neina į saloną. Va tik dabar sugalvojau tokį žaidimą. Gaudynės- slepynės, kurį vadinu Tiriririri. Kur bėgu aš, tai ir ta iš paskos. Bet tik su dainele.
O lauke, trečią kartą buvom, tai manau su vedžiojimu problemų neturėsim. Jau ir daro į tą pačia vietą ir atbėga pas mane prisiglausti, kai jau būnu per toli. O tam pačiam žolės kvadrate yra ir mūsų vokiečių aviganis voljere, jau senas, bet labai jaunatviškai atrodantis, tai jokio pavydo. Noras bendrauti, klausosi ką jai sakau ir stebi gatvės pusę. Iš jo elgesio supratau, kad saugo mažylę nuo žmonių ir šunų, nes pradeda isteriškai loti ką pamatęs, o tada netoli manęs prigula.
Sargas. Senelis.
O kai pabaru mergyte, Mauras (toks aviganio vardas) taip pat balsu paauklėja. Kaip čia ji manęs neklauso.

Po pietų miego.



Ji ir skaityti bandė...

Grazuciai, mazyle tai tokia pozuotoja..... gerai kad pratinasi prie nauju namu, viskas bus gerai, pamatysit

[/quote] Beje, iškilo problema. Gavau kvietimą iš skautų sąjungos, kad keliaučiau dešimties dienų žygyje per Lietuvą. Tai labai didelis įvykis, bet kur man mažylę dėti? Noriu su ja pasilikti, bet tas žygis mano ateities klausimas. Tėvai dirba. Žinau, kad šiam reikalui pasakoti ne vieta, bet gal turite minčių? [quote]

Siame forume teko skaityti, kad yra sunu viesbutis (jei neklysu Klaipedoje), is kurio buldogelis nenoriai gryzo namo, nes ten jam laaabai patiko. [/quote]

Šuniukas namie - papildomos pareigos ir atsakomybė. Ir kai ką tenka aukoti, kai ko atsisakyti. Aišku visada reikia apsvarstyti prioritetus, bet palikti šuniuką šunų viešbutyje, po to kai jis ką tik ir taip patyrė stresą, atsikraustydamas pas jus, man rodos, mažų mažiausiai nelabai gražu iš šeimininko pusės.

pritariu editai, per daug didelis stresas bus mazylei.
O del pripratimo tai musu Bumeris labai greit priprato, jau vakare dukti norejo ir dabar tikras namu uraganas Ervinas
Prasidejo jam grazimo periodas, nors ir anksciau tas buvo bet dabar... jau pora tapkiu nebera, apie kambarines jau senai nebera, meskiukai visi be nosyciu

Bet akytės meškiukų - dar liko? Ech, smagūs tie vargeliai, vis vien smagūs

Vėtra, na gal gali palikti savo mažylę pas tuos žmones kuriais labai pasitiki? Na nors ir draugę, kad pas tave pabūtu aš suprantui, kad gaila ir panašiai, bet jei tau tai tikrai svarbu kodėlgi ne? Juk ne mėnesiui išvažiuoji, o kai griįi tai apipilsi savo mergaitę tooooooooooooookiais bučiniais, kad ji tau atleis bele ką